LIETUVIŲ KALBOS LOBIAI SAULĖS PORINGĖM RINGUOJA

  Kaip, kodėl ir iš ko randasi knygos?

  Rašytoja LIUDMILA PETKEVIČIŪTĖ apie savo kūrybą, tikslus ir ką tik išėjusią knygą „Saulės spalvų poringės: GELTONA“

   Neretai išgirstu: „Na ir keistos tavo knygos… Kažkokios neįprastos…“

   Nagi tikrai: vieni knygas rašo norėdami parodyti save, kiti dalinasi tuo, ką girdėjo ar matė, treti mėgsta šiaip ką nors raitalioti – kad tik savo pavardę išvystų atspausdintą. Tačiau „Saulės spalvų poringės“ išties nebūtų, niekad anksčiau neregėtų knygų virtinė. Jos iš tų, kurios ateina pačios – užgriūva tarsi neišvengiama būtinybė, paversdamos tave lyg kokiu pasiuntiniu į žmones. Taip esti, kai tave „ryšininku“ pasirenka daug gilesnis ir svarbesnis dalykas, nei atskiro žmogaus arba net viso laikmečio įspūdžiai, godos ar likimas.

   Man taip nutiko su LIETUVIŲ KALBA. Su jos bėda, nuoskunda, prašymu padėti.

   Šiaip jau kalba, vienu metu sėkmingai būdama mąstymo prielaida, pamatas, medžiaga, jo penas bei įrankis ir sykiu pasekmė bei išvada, vaisius, sudaro vieną iš kertinių ir sykiu slaptingiausių žmogiškumo esmių.

   Negana to – tapusi pagrindiniu pažinimo ir jo raiškos varikliu (to, kas neįvardinta mes paprasčiausiai nesuvokiame), ji smegenų skleidžiamus virpesius verčia kitais, labiau apčiuopiamais – garsų virpesiais ir tampa ne tik „vidinio“, mąslaus mintijimo, pačios sąmonės podėlių visrakčiu, bet ir savita, vien jai būdinga bangosklaida.

   Tomis savitomis bangomis ji veikia, skverbia pasaulį ir žmogų lygiai taip pat, kaip ir muzika – jį keičia, tobulina, kuria, augina arba, priklausomai nuo sągarsių bei jų derinių, priešingai – iškraipo, skurdina, griauna…

   Viską drauge sudėjus kalba, galingas ir daugelgalis jos visetas, tampa tarsi gyva būtybe – su savitais, vien jai būdingais bruožais, polinkiais ir net įpročiais, su savo sąmone, pasaulėvoka, jos išraiška ir mintijimo galia. Kuo labiau į ją giliniesi, kuo nuoširdžiau su ja susitapatini, tuo skalsiau ji tau teikia, dovanoja, atskleidžia, noriai ir dosniai dalinasi savo sukauptu žinojimu bei išmintim…

   Kaip ir kitos gyvos būtybės, kalba kalbai nelygu. Jos visos skirtingos ir visos savaip, kiekviena vis kitaip mato, girdi, jaučia ir suvokia pasaulį. Kuo žodingesnė kalba, tuo plačiau ir giliau rėpia ja kalbantys, tuo spalvingiau ir įvairiau jiems atsiveria pasaulis, jo „pasąmoninės“ slaptys, beje, kasdienio, buitinio „proto“ dažnai nė nepastebimos. Vadinas, tuo arčiau išminties ir darnos atsiduria tie, kas ja žosčia, jiems patiems to gal nė nesuvokiant.

   Būdama tiesioginė, kamieninė indoeuropiečių prokalbės tąsa, jos kalbų medžio pati viršūnė, LIETUVIŲ KALBA kitas savo seses toli lenkia neįtikėtinu žodingumu bei sąvokų gausa. Ji bene vienintelė likusi gyva iš tų nedaugelio vadinamų šventųjų, kitaip sakant, kuriančių, saugančių, gydančių ir gelmiausias pažinimo gelmes atskleidžiančių kalbų. Jos sągarsiai ir sąskambiai atspindi pirmapradę, dar neiškraipytą kalbos paskirtį – aiškinti Visatos sąrangą, jos „užmojį“, o prireikus – savo stipriažodžiais gydyti ir taisyti darnos pažeidimus.

   Kas nutinka, kai į tokią kalbą ima bruktis svetimybes? Žodžiai, sukurti ne pagal jos būdą ir dėsnius, tartum aštriais peiliais kapoja, ardo kalbos audinį, jį be atodairos naikina, kol jis nebetenka savo darnodaros galių… Štai ir turim, ką turim: nors Didysis lietuvių kalbos žodynas didžiausias pasaulyje (apie 11 milijonų žodžių), nors tautosakos rinkiniai taipogi didžiausi, didingoji lietuvių kalba akyse nyksta ir sūsta… Deja, su ja nyksta ir pati mūsų tauta. O juk jai išnykus, kitaip tariant, indoeuropiečių kalbų medžio viršūnei nudžiūvus, pražus ir pats medis, pati indoeuropiečių padermė bei jos kultūra…

   Ilgai nerimau – ko griebtis, kaip gelbėti tokią apverktiną padėtį? Galop toptelėjo: juk mūsų viltis, mūsų ateitis, kitaip tariant, VAIKAI, nei žodynų, nei tautosakos rinkinių, nei žinynų nevarto! Taigi lietuvių kalbos grožį ir darną, neregėtą jos daugžodystę, visas brangiausias jos brangenybes privalu vaikams „paduoti“ taip, kad jie tuos turtus „prarytų“ nuo mažumės, vos pradėję kalbėti – kol pats proto imlumas, kol pati pagava!

   Taip gimė „Saulės spalvų poringės“. Pradėjau nuo „Raudonos“. Ten sužėriau „raudoną“ lietuvių kalbos žodyną, patarles, priežodžius, mįsles, pasakas ir kita, kas susiję su raudonumu. Viską išdėliojau remdamasi tam tikra sąmonės savybe, kurią pasitelkus mažylis jam teikiamus dalykus įsimena besąlygiškai, tartum savaime, be didesnių pastangų.

   Toliau numačiau „Geltoną“, „Mėlyną“, „Žalią“ ir kitų spalvų rinktines, kiekvieną iš jų vis sudėtingesnę ir sodresnę – mat vaikui augant kartu su juo privalo augti, keroti ir knygos. Medžiaga jose turi būti išdėstyta spalvinguose, savituose, akiai smagiuose ir patraukliuose piešiniuose, žodis ir vaizdas veikti išvien, kaskart prikaustyti dėmesį ten, kur reikia. Šio darbo atlikti be gero, pagavaus ir kalbai neabejingo dailininko niekaip negalėjau. Taigi kantriai, metų metus dairinėjausi tokio ir laukiau, laukiau, laukiau…

   Kol pagaliau dievai atsiuntė mano minčių tęsėją, jų ramstį ir išpildytoją – Laimutę Varkalaitę. Vos jai atsiradus, „Raudona“ gimė lengvai ir greitai, mat kaip ir dera pradžiamoksliui, buvo gan erdvi, paprasta, nesudėtinga.

   Dar penketas kruopštaus darbo metų – ir štai devyniom saulėm sužibo ilgai lauktoji „Geltona“: net 320 nuostabiai išpieštų puslapių! Į ją nugulė visas geltonas, saulės, auksainis, išminties, pusiausvyros ir galybė kitokių žodynų, šūsnys gintarais žiburiuojančių posakių, priežodžių, mįslių, patarlių… O kur dar glėbiai jau pamirštų ir daug kam negirdėtų sakmių, pasakų ir padavimų! Visai šiai gausybei sudėlioti prireikė net dviejų atskirų knygų!

   Kitų spalvų poringės, manau, bus dar sudėtingesnės, dar skalsesnės – juk vaiką augindama lietuvių kalba daro jį sulig metais guvesniu, gudresniu ir išmintingesniu! Beje, apie šiuos džiugius poslinkius nuolat girdžiu iš tų, kurie jau vartė šias knygas, glaudė jas prie širdies drauge su savo vaikais, brolvaikiais ar anūkais.

   Cha! Ledai vis dėlto pajudėjo, kaip sakoma! Jaučiuosi be galo laiminga. Tokia laiminga, kad kartais, regis, imsiu ir pakilsiu kartu su tom aukštėm šmaukštėm dangaus paukštėm, kurias aprašytas rasite „Geltonoj poringėj“! Ir jau matau, kaip mums visiems pro ašaras švelniai šypso mūsų globėja beigi ugdytoja – mūsų gimtoji kalba…

   Beje, išgirdę ar išvydę, jog kuriame nors Lietuvos kampely rengiu šios nuostabios knygos sutiktuves, būtinai ateikite, atbėkite ar paplasta atplasnokite! Pasišnekėsim, pasikalbėsim, pasiūturiuosim, iš širdies širdin žodį žosime!

Mudvi drauge su dievų siųstąja dailininke Laimute Varkalaite džiaugiamės „Raudonos poringės“ laimėjimais knygos meno parodoje Vilniaus „Arkoje“, 2015.

  Mudvi drauge su dievų siųstąja dailininke Laimute Varkalaite džiaugiamės „Raudonos poringės“ laimėjimais knygos meno parodoje Vilniaus „Arkoje“, 2015.

  Pirmoji „Saulės poringių“ kregždė – „Raudona“ (2013, 102p.), pelniusi net keletą apdovanojimų Lietuvoje, o 2017 išrinkta viena gražiausių knygų pasaulyje.

Pirmoji „Saulės poringių“ kregždė – „Raudona“ (2013, 102p.), pelniusi net keletą apdovanojimų Lietuvoje, o 2017 išrinkta viena gražiausių knygų pasaulyje.