Kaip gimsta knygos?„Eglė žalčių karalienė“ – viena iš tų pasakų, per kurias atveriami gilesni, reikšmingesni klodai, negu smagus ar gyvenimo išminties teikiantis apsakymas. Ji daugiasluoksnė ir daugialypė. Be to, taip gudriai surėdyta, kad ją skaitydamas ar jos klausydamasis kiekvienas išgirsta tai, kas jam geriausiai girdėti, ar tai, ko jam tuo metu labiausiai reikia.
Pirmoji, visus patraukianti jos dorybė yra ta, kad ji bemat prikausto klausytojo dėmesį savo ypačiomis, vaizduotę kaitinančiomis staigmenomis – kalbančiu žalčiu žvejo dukters marškiniuose, keistomis piršlybomis, gyvenimu marių dugne ir kitokiais stebuklais.
Kartu su įdomybėmis klausytojui (skaitytojui) ji bemaž nepastebimai „sumaitina“ visa, ką jam reikia žinoti apie „gera“ ir „bloga“ arba kas yra kas ir iš ko kilę, kur ir kaip „gyvena“ pats gėris, kas jį priartina, o kas atitolina ar net visai pražudo.
Klausytojo ar skaitytojo atidai pamažu lavėjant, jis pagauna ir kitus „Eglės“ skleidžiamus virpesius, sklindančius iš vis gilesnių, vis daugiau išminties sukaupusių jos klodų. Šitaip per ją patiriame apie nepaprastą, visa apimančią meilės jėgą ir sykiu jos trapumą, išgirstame aiškių užuominų į tai, kas svarbu, svarbiau ar svarbiausia, ir tai, kas menka ir nereikšminga. Stebėtinai įtaigiai ir sykiu neįkyriai ji parodo, jog pasaulis ne tik sutvarkytas kaip tik taip, o ne kitaip, bet ir labai griežtai, stačiai negailestingai rūsčiai tos tvarkos laikosi. Šitaip ji tartum leidžia pajusti gelminę pasaulio rėdos slaptį, ledinį, kraują stingdantį tos slapties alsavimą.
Tad būtinai atsiras klausytojų (ar skaitytojų), pro kurių ausis (akis) nepraslys tai, jog žaltys ne tik gyvena „kitame“, baugiai svetimame pasaulyje ir daugiau išmano. Palyginti su Egle bei jos gentainiais, jis, galima sakyti, aiškiaregys, gebąs skaityti sielovartos ženklus. Jis ne atsitiktinai pasirenka būtent Eglės marškinius, o tiksliai žino, kuriuos pasirinkti, lyg puikiai suvoktų, kad vien su šia mergina jam atsivers išganingi tikrosios meilės vartai. Kaip ir senovės indų, egiptiečių ar graikų sakmėse, pelnęs tą vienintelę savąją moterį jis drąsiai žengia su ja pro minėtus vartus, nors beveik aiškiai numano pražūsiąs. Pražūsiąs tam, kad pelnytų aukštesnįjį gėrį.
Tik paklususi paslaptingam žalčio žinojimui ir deramai jį pagerbusi Eglė taipogi sulaukia neįkainojamos laimės ir gėrio dovanos, apie kurią nė nenutuokia jos aplinka bei artimieji, nepajėgūs to žinojimo nei priimti, nei juo labiau gerbti. Taigi Eglė ir Žilvinas tartum nušvitę. Jie gyvena meile, tiesa, pagarba, ištikimybe. Eglės broliai, šeima – „negabūs“ nušvitimui, gyvena goduliu, apgaule, klasta. Jų širdys skendi tamsybėse, jie nepajėgūs atsiverti meilei, visa ko atjautai ir supratimui. Šioje plotmėje Eglė ir Žilvinas – graži besimylinčiųjų „išrinktųjų“ pora greta Jūratės ir Kastyčio, Neringos ir Naglio, Birutės ir Kęstučio, Barboros ir Augusto, ir taip toliau.
„Sumaitinus“ klausytojui šį sluoksnį, „Eglė žalčių karalienė“ čia pat atveria dar kitą plotmę – mūsų senolių pasaulio sampratą ir krypties gyvieji-mirusieji santykinumą. Dangus – dievų, žemė – žmonių, požemis (arba povandenis) – mirusiųjų pasaulis. Žaltys – paslapčių paslaptis iš šio pastarojo. Ne veltui jis slepia savo vardą, kurį žinant arba atspėjus tampa įmanoma perimti ypačius jo gebėjimus be niekur nieko pereiti iš vieno būvio kitan ir išlikti savim, vidujai nepasikeisti. Labai prireikus jis geba tą galią perduoti Eglei, nors ir „žemiškai“, tačiau gyvenimo burtams ganėtinai pagaviai būtybei – jai tereikia pašaukt jį vardu.
Įstabu, kad nugabenta mirusiųjų pasaulin ar bent jo paribin (žalčių karalystėn kažkur po mariomis) Eglė labiau „gyva“, negu likę „šiapus“ jos artimieji. O prieš valią sugrąžinta dvasinio sąstingio smaugiaman gyvųjų pasaulin, neberanda nieko kito geriau, kaip tik pasiversti medžiu ir medžiais paversti savo vaikus, tai yra, numirti – atgarsis tų praamžių laikų, kai mūsų protėviai tikėjo numirusius virstant medžiais. Toks sprendimas ją aplanko likusią be meilės, tos pagrindinės, nepakeičiamos skirtingų pasaulių sąveikos ir sielovartos ašies.
Įveikti Žalčio būties paslaptis Eglei padeda žiniuonė burtininkė, nors Eglė ir pati moka kerėti (save ir vaikus galiausiai paverčia medžiais). Beje, senesnėse šios pasakos atmainose žalčio nuotakai visai nereikia pagalbos – ji pati be vargo gvildena burtų mįsles ir savo gebėjimais atrodo stebėtinai panaši į raganą ar laumę, o Žilvinas atvirai prilyginamas mirusiųjų pasaulio valdovui, vėlių karaliui Vėlinui ar Velinui, kaip rašo Norbertas Vėlius (1938-1996) savo knygoje „Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis“, 1987, 159-160 p.
Šioje pasakoje žymu ir sakmės apie saulės pagrobimą atšvaitai. Žaltys, kaip ir slibinas, gyvatė ar vėžlys – požemių gyventojas, nyka, tamsa, vėlių ir šešėlių prieglobstis. Pačiame vasaros žydėjime, per Rasas, jis „pristoja“ prie mergelės (saulės) ir lygiai po trijų dienų (tiek trunka Rasų ilgiadieniai) atvažiuoja piršliais žvejo kieman ir išsigabena mergelę (saulę) – dienos ima trumpėti. Devyneris Eglės gyvenimo metus marių dugne galima prilyginti devyniems mėnesiams „ne vasaros“, po kurių mergelė (saulė) sugrįžta aplankyti savųjų iš tamsios „žalčių karalystės“.
Žilvinas pelno mergelės (saulės) meilę ir už tai yra nužudomas piktų pavyduolių – dvylika Eglės brolių (mėnesių) jį užkapoja dalgiais. Eglė jo ieško ir aprauda, paskui pati virsta visžaliu, nesibaigiančią gyvenimo bei mirties kaitą reiškiančiu medžiu – egle (kaip senovės egiptiečių padavime Ozyris – nuolat atgimstančiu želmeniu, senovės graikų Atis – pušimi, o Adonis – mira). Taigi Eglė ir Žilvinas išgyvena tą patį, ką, pavyzdžiui, Ozyris ir Izidė – senovės egiptiečių, Persefonė ir Hadas, Atis ir Kibelė, Adonis ir Afroditė – senovės graikų padavimuose apie mirštančią ir vėl atgimstančią gamtą: žemės dukra pamilstama, atsiduria požemy, laikinai išleidžiama žemėn, požemio būtybė nužudoma (dažnai sukapojama į gabalus, kaip Žilvinas arba Ozyris, arba tiesiog nudobiama, numarinama, kaip Atis ar Adonis) ir mylimosios apraudama, o vėliau (kartais) surandama, vėl sudedama iš gabalų ir atgaivinama (N. Vėlius. Pasakos „Eglė žalčių karalienė“ mitiškumas, straipsnis leidinyje „Pasaka „Eglė žalčių karalienė“, 4 t.: Tyrinėjimai, kitos žinios, Vilnius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008, 184–198 p.).
Eglė ir po mirties visžalė (tai yra, amžinai gyva), ji – tartum augalijos deivė, turinti ir gyvybės kūrimo, ir mirties prijaukinimo galių. Nors Žaltys, viena vertus, vandenų, požemių (vadinas, ir mirusiųjų) karalius, jis sykiu ir nuolat atgimstančios, vėl sužaliuojančios gamtos žymė, su Egle susijęs net savo vardu – visi žalčio vardai bei prievardžiai (žilvis, žilvinas, želvys, želviukas, želys, želiukas, žalaktis, žalktis) reiškia žalumą. O abu kartu jie sudaro nedalomą derlumo, vaisingumo, gyvenimo ir mirties, sielovartos bei persikūnijimo vienovę.
Kai kuriems mąstytojams regisi visai tikėtina, jog iš Eglės ir Žilvino kilo kiti lietuvių dievai (Dievas, Perkūnas, Velnias, Laumė), tad ši dviejų besimylinčių priešingų pradų pora – tarsi pradžių pradžia ir nuolatinio atsinaujinimo Žemėje pagrindas. Ne be reikalo žaltys nuo seno baltų tautose siejamas su išmintimi ir gerbiamas kaip šventas, o eglė – ypatus medis (iš jos daromi karstai ir kryžiai, jos šakelėmis nuklojami takai kam nors mirus, o ir Velnias juk perkūnijos metu slepiasi po egle, nes žino, kad į ją netrenks Perkūnas).
Iš viso to galima spėti „Eglę žalčių karalienę“ palyginti neseniai tapus pasaka, o kadaise buvus pamatiniu lietuvių padavimu apie dievų kilmę, aiškinančiu, iš kur visa radęsi, kaip rašo Gintaras Beresnevičius (1961-2006) savo knygoje „Eglė žalčių karalienė“ ir lietuvių teogoninis mitas: religinė istorinė studija“, 2003.
Apie tai, kokia daugybe dermių galima perskaityti ir suprasti šią gelminę, pirmapradę mūsų sakmę ir kaip ji atspindi senovės lietuvių pasaulėžiūrą, rašė ir kiti lietuvių senųjų padavimų tyrinėtojai: Donatas Sauka (1929-2015) knygoje „Tautosakos savitumas ir vertė“, 1970, Jonas Balys (1909-2011) straipsniuose „Žalčio pasaka Indijoje“ (Gabija, JAV lietuvių literatūros tęstinis leidinys, ėjęs 1951-54 Niujorke, 1951), „Moterys ir gyvatės (žalčiai)“ (Šakių rajono laikaštis „Draugas“, 1987), Daiva Astramskaitė-Vaitkevičienė (1969) straipsnyje „Ados Martinkus studija apie Eglę“ (Tautosakos darbai, 1993, 2 (9) t., 88–97 p.), Ada Martinkus Greimas Zemp (1937-2010) straipsnyje „Medžių šeimos struktūra vienoje lietuviškoje pasakoje“ (Vilniaus universiteto mokslo darbai. Literatūra, 1979, 21 (1) t., 82–87 p.), knygoje „Eglė žalčių karalienė: viena lietuvių pasaka“, Paryžius, 1989 (prancūzų kalba), lietuvių kalba – Tautosakos darbai, 1993, 2 (9) t., 150-156 p., 1995, 3 (10) t., 74–91 p., išvertė Daiva Astramskaitė-Vaitkevičienė. Savitai išnarstė „Eglę“ Vytautas Kavolis (1930-1996) knygoje „Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje“, 1992, Juozapas Algimantas Krikštopaitis (1931-2018) straipsnyje „Archainio teksto struktūriniai ir semiotiniai bruožai“ (Liaudies kūryba, 1996, 4 t., 19-32 p.) ir dar visas būrys tautosakos gvildentojų, kurių rašinius galima rasti leidinyje „Pasaka „Eglė žalčių karalienė“, 4 t.: Tyrinėjimai, kitos žinios, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008.
Nors „Eglė žalčių karalienė“ savita lietuvių sakmė, per amžius ji netruko pasklisti net tik kaimyninėse tautose, bet ir toli už jų, tad ir Lietuvoje, ir svetur užrašyta šimtai įvairių jos atmainų. Iškilusis mūsų tautosakos puoselėtojas ir šviesulys Leonardas Sauka (1931-2022) šias atmainas surinko į tris didžiules knygas savo parengtame veikale „Pasaka „Eglė žalčių karalienė“, 6 tomai, 2007-2013, vienon sudėjęs lietuvių, kiton – latvių, trečion – kitų tautų sekamas „Egles“.
Kaip čia nepaminėsi, jog dievų valia „Eglė žalčių karalienė“ tapo pirmąja viešai išspausdinta lietuviška stebukline pasaka: 1837 metais tęstiniame žinyne „Biruta“ lenkų kalba ją paskelbė šiandien jau niekam nežinomas tautosakininkas M. Jasevičius.
Netrukus į poemos „Vitolio rauda“ (1840) pirmąją dalį ją perkėlė garsus lenkų poetas Juozapas Ignotas Kraševskis (Józef Ignacy Kraszewski, 1812-1887). Poemą į lietuvių kalbą išvertė Andrius Vištelis-Višteliauskas (1837-1912), vienas iš mėnraščio „Aušra“ (1883–1886) steigėjų, ir jau 1841 išleido paties Kraševskio lėšomis. Tad nuostabioji „Žalčio pati“, tarsi nešama palankios lemties bangų, pagavo stulbinančiu greičiu keliauti iš lūpų į lūpas ir bemat pasklido po įvarius lenkiškus, lietuviškus bei kitų tautų leidinius. Beje, lietuviškai ją vienas pirmųjų kūrybiškai atpasakojo lietuvių dramos pirmeivis Aleksandras Fromas-Gužutis (1822-1900) vaidinime „Eglė žalčių karalienė“ (1893).
Žodžiu, nuo pat pasirodymo spaudoje „Žaltienę Eglę“ lydėjo neįtikėtina sėkmė. Panašu, jog šitaip pati lemtis norėjo pabrėžti jos išskirtinumą – tartum būtų žinojusi ateityje šią ypač savitą poringę tapsiant vienu ryškiausių tautos savasties švyturių, kuris ilgainiui sužibės visomis lietuvių meno pašvaistėmis: suskambės kompozitoriaus Miko Petrausko (1873-1937) opera „Eglė žalčių karalienė“ (1920, pirmąsyk atlikta Bostone 1924) ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1875-1911) „Žalčio fuga“ (1908), nušvis neapakartojamais jo paveikslais „Pasaka. Karalaitės kelionė I,II,III“ (1907) ar „Žalčio sonata“ (Allegro, Andante, Scherzo, 1908), prabils didžiosios mūsų poetės Salomėjos Nėries (1904-1945) eilėmis nemarioje jos poemoje (1937-1940) bei pragys aidžiomis dainomis aktoriaus ir muzikanto Kazio Jurašūno (1900-1975) sukurtame vaidinime, kuris režisierius Juozo Gustaičio (1912-1990) rūpesčiu pirmąsyk (1946) buvo suvaidintas Klaipėdos dramos teatre.
Skulptorius Robertas Antinis (1898-1981) nemirtingąją Eglę įamžino puikioje bronzinėje statuloje (1957, pastatyta Palangos Botanikos parke 1958), o kompozitorius Eduardas Balsys (1919-1984) – balete (1960), pagal kurį 1965 metais buvo sukurtas filmas.
Visų „Eglės“ įkvėptų kūrinių (audinių, piešinių, knygų, dainų, eilių, paveikslų, vaidinimų) ir neišvardinsi, nebent tik nujausti gali, kad jos paskleista paslaptinga šviesa dar ilgai švies mūsų širdyse ir žadins mūsų dvasią geriems ir gražiems darbams – kolei gyva bus mūsų tauta.
Belieka darsyk pabrėžti, kad šioje knygoje, gal jau tūkstantąjį kartą sekdama šią nuostabią pasaką, užsibrėžiau skaitytojų mintis nukreipt į retai kada ir mažai kam kylantį klausimą: KODĖL dievaitis (ar bent jau pusdievis) Žilvinas pasirenka būtent Eglę? Kas ji? Kokia ji? Kuo taip labai skiriasi nuo kitų aplinkinių? Kuo ji nepaprasta, kuo ypatinga – toji nemarumo, atgajos ir neregėtos stiprybės žyme tapusi moteris?
Tą klausimą lyg nejučia ir sykiu labai apčiuopiamai, vaizdžiai iškelti ir pakloti, kaip sakoma, tiesiai po skaitytojo akių padėjo dailininkė Silvija Puodžiūnaitė, savo piešiniuose atskleidusi sudėtingą, daugialypį senojo mūsų protėvių pasaulio moters paveikslą, kuriame savitan vienin sulydyti puikiai dera Eglės – jūros mergelės, Eglės – žiniuonės, Eglės – nušvitėlės ir netgi Eglės – burtininkės bruožai.
Silvijos piešiniuose dailiai tilpo ir kita užmačia, būdinga visoms mano knygoms – pažerti skaitytojui kuo daugiau puikiosios mūsų kalbos perlų ir šitaip paraginti jų nepamiršti, nekeist į svetimus barškalus, žavėtis jais, mėgautis ir būtinai byloti, tarti juos, žosti, klegėti – kaip kad paukščiai kiekvienas savo giesmę atkakliai gieda, jos niekuomet neišduodamas.
Tai tiek apie sakmę, kurioje ilgesio kupinomis švaistėmis vis dar švytuliuoja pamažu tolstančio ano, paslaptingom žvaigdžių dermėm kadaise skambėjusio, mūsų protėvių Gyvasties pasaulio gaisai. Pasaulio, kurį negailestingai dalgiais užkapojo naujoji, mirties šėlsmą ir naikos godulį garbinanti padermė, vadinanti save „naujaisiais žmonėmis“. Pasaulio, kuris, iškilęs kraujo puta, dejuodamas vis tolsta nuo mūsų, sykiu, manyčiau, slapčia vildamasis kada nors būsiąs atgaivintas.
Gero skaitymo ir nepamiršti, kas mūsų protėviai bei kur ir iš kur mūsų stiprybė, linkėdama –
Liudmila Petkevičiūtė