Alisa stebuklų šalyje

Luiso Kerolo (Lewis Carroll), o iš tikrųjų Čarlso Latvidžo Dodžsono (Charles Lutwidge Dodgson, 1832-1898), „Alisa stebuklų šalyje“ – sudėtinga ir daugiabriaunė, kaip ir jis pats – puikus rašytojas, neprilygstamas pasakorius, sąmojingas šaipokas, matematikas, mąstytojas, neblogas paveiksluotojas, o sykiu ir diakonas, anglikonų bažnyčios šventikas.

Aiškiai pramanytą, „iš piršto laužtą“ apysakos vyksmą turtinga, įvairiapusė rašytojo asmenybė paslaptingais savo žavesio kerais pavertė nepaprastai smagia, tikra, nemeluota sakme. O iki spindesio nusvidinta kūrėjo pagava šmaikštauti meistriškai nuspalvino ją švytinčiomis žaislaus sąmojaus varsomis.

Pamatinį šio keisto ir sykiu stebėtinai patrauklaus kūrinio sluoksnį, beje, sudaro Anglijoje nuo seno gyvuojąs margutėlis „paikų trailų“, „kvailių pasakų“, „atbulainių“ eilėraščių, „painiavų posmų“, „niektauzų“ dainuškų, įvairių pokštų, pertarų, nusipaistymų bei pašiepinių pasaulis, be abejo, nuo mažens pažintas ir, matyt, itin pamėgtas Čarlso dar ankstyvoje vaikystėje. Toje šaipomis ir juokais spirgančioje nevaržomo kvailiojimo erdvėje jis jautėsi tartum žuvis vandeny ir nenustygdamas kvietė aplinkinius ja kartu pasimėgauti.

Tai daryti jam padėjo nepaprastai turtingas žodynas ir itin išlavintas kalbos jausmas, teikęs galių lengvai ir grakščiai, be jokios įtampos ar dirbtinumo, žaisti žodžiais, smagiai „svaidyti“ ir vėl „gaudyti“ įvairialypes jų prasmes, o mikliai „pagavus“, piešti ir spalvinti jomis savitus, kartais neįtikėtinus kalbos kūliavirsčius.

Luiso Kerolo pamėgtas kalbines pinkliavas, išvirkštumus bei šmaikštybes ne taip jau paprasta dorai išversti, juolab kad imti ir paprasčiausiai išdėstyti jas pažodžiui niekaip nevalia. Joms deramai perteikti reikalingi panašūs, kaip ir paties Kerolo, įgūdžiai, gilus ir platus kalbos klodų pažinimas, miklaus kalbuonio geba žaisti sąvokomis, leidžianti lyg probėgšmiais, lyg tarp kitko atlikti panašius žodinius virsmakūlius ta šneka, į kurią verčiama.

Žodžio kišenėje neieškanti vertėja labai tiko tokiam sudėtingam darbui, tad Liudmilos Petkevičiūtės išversta ši, jau savaime nuostabi, apysaka įgijo dar didesnės vertės dėl nepaprastai skambios ir žaismingos kalbos, kuri, srovendama tam tikrais, per amžius nugludintais, pagaviais sąskambiais, perteikė Luiso Kerolo kūrinį taip, lyg jis pats būtų buvęs lietuvis, ėmęsis pasekti angliškoj dvasioj sukurptą „nebūtybių“ poringę.

Puikų savo darbą vertėja papildė nemažu pluoštu paaiškinimų ir stebėtinai išsamiu straipsniu, kuris leis skaitytojui gerokai praplėsti akiratį: ne tik kiek daugiau sužinoti apie Luisą Kerolą arba kodėl pagrindinės veikėjos vardas Alisa, ar kas iš tikro yra ji pati bei kiti knygoje suminėtieji, bet ir atskleis daugybę svarbių dalykų, kurie padės geriau suvokti šio įmantraus rašinio sumanymą, pinkliavas bei vingrybes.

Pavyzdžiui, mažai kam žinoma, jog bemaž visi knygoje pateikti eilėraščiai yra pašiepiniai, juokingi perdirbiniai, gudriai primerkus akį sukurti linksmai kvatojančio šaipoko. Tad juos tinkamai išversti ir jų sąmojų įvertinti įmanoma tik tada, kai žinai, iš ko būtent šaipomasi. Norėdama skaitytojui padėti susigaudyti, vertėja surinko bei kruopščiai išnagrinėjo ir šitą, šiaip jau sunkiai prieinamą, medžiagą.

Beje, tą didžiulį savo darbą vertėja skyrė „…tiems palaimintiesiems, kurie geba pajusti, jog pasaulis ir mūsų buvimas jame yra stebuklų stebuklas…“

Apie „Alisos“ ypatumus, kaip ir apie Čarlso Dodžsono gabumus bei šelmystes, galima pasakoti be galo, be krašto. Bet čia tokio tikslo neturime. Verčiau pakviesim skaitytoją kuo greičiau panirti į šio meistriškai atlikto vertimo gaivinančius vandenis ir patirti begalę malonumo juose besipuškenant.

Rašytojas Luisas Kerolas

Vertėja iš anglų kalbos Liudmila Petkevičiūtė

Paaiškinimai, straipsnis Liudmila Petkevičiūtė

Dailininkas Andrius Seselskas

Laužinio dailininkas Petras Petkevičius