Aš turėjau gaidį

Liudmilos Petkevičiūtės parengta knyga mažiesiems „Aš turėjau gaidį“ (45p.) skiriama Lietuvos vaikiukams – ne tik lietuviukams, bet ir visiems tiems, kurie pageidauja gražiai, skambiai ir sklandžiai lietuviškai kalbėti.
Anksčiau mūsų išmintingieji protėvai vaikus ugdė, protino, mankštino, auklėjo nepastebimai – čia pat, šeimoje, drauge su jais žaisdami, juos dūkindami, su jais kalbėdamiesi, mindami mįsles, šokdami ar dainuodami, taigi reikalingus dalykus mažiesiems atskleisdami pagaviai ir žaismingai, be jokios įtampos.
Prisiminus šį gražų ir labai našų paprotį, leidykloje nutarta leisti kuo daugiau tokių parankių ugdomųjų dainelių, dainuojamųjų poringių ar žaidimų su gaidomis, jų virtinę pavadinus „Be dainos nė valandos, be knygutės nė minutės“. „Aš turėjau gaidį“ – pirmasis šios virtinės leidinys. Aliai vienas jo puslapis gausiai išpuoštas dailininkės Nerijos Daubaraitės piešiniais, kuriuose apsčiai pateikta naudingos pažintinės medžiagos. Juos žiūrinėdamas mažylis galės susipažinti su mūsų naminiais gyvuliais bei paukščiais, smarkiai praturtins savo žodyną.
Tai smagi, žvalinanti lietuvių liaudies daina, kurią labai tiks užtraukti kur nors keliaujant, žygiuojant ar kartu dirbant kokį bendrą darbą – ir laikas neprailgs, ir vaikas be jokio vargo, tartum nejučiomis įsimins daugybės gyvūnų pavadinimus, išmoks kurti jiems prievardžius, lavins klausą, kalbėseną, žodyną, atmintį, iškalbą, tartį, balsą, kvėpavimą, nuovoką – žodžiu, visą kupetą augančiam žmogiukui itin svarbių dalykų.
Tautosakos rinkiniuose tie žavūs ir didžiai naudingi kūrinėliai įkyriai įvardijami svetimžodžiais, kaip „formulinės“, „kumuliatyvinės“ ir dar kitokių galų dainos, nedovanotinai užmiršus, kad jiems pavadinti esama viso pluošto gražių lietuviškų žodžių. Stengsimės šią netikusią klaidą ištaisyti:

ČIA TAI BENT – nuo pradžių ir vėl ATPENT!
Apie kartotines vaikų dainas ir devynias jų naudas

Tad kas gi tos kartotinės, atpentinės, atapradžių atmintinės, kitaip, atvartų, atkilų, sekų, persekų ar prisegų dainos? Ogi tai labai linksmos ir pypliams didžiai naudingos talalynės, tokios pridėčinės kartoklės – visai kaip ir toji, kurią šioje dailiai išmargintoje knygoje visi pasistiebdami darniai sugiedosim: jose, kas sykis pridėjus naują posmelį, vis kliūvama už varčios ir kartojama viskas vėl nuo pradžios, tik atbuline tvarka, todėl jos dar vadinamos atbulainėmis, atpakalainėmis ar atatupstų traldomis bei ratatuškomis.
Kokios gi tos neapsakomai vertingos jų naudos?
Pirmiausia, atapradžių atpentinės, tos prisegų beigi persekų kartotinės, kuriamos ilgos kaip smilgos ir tęsiamos tol, kol išvardijama viskas, ko norima tuo kartu vaiką išmokyti, kaip kad šiuo atveju – visi naminiai gyvūnai. Taigi kiekvienas jas giedantis nejučiomis lavina atmintį ir plėtoja savo žodyną.
Nors daina ilga kaip bedančio pasninkas ir sulig aldu nauju posmeliu vis labiau tįsta, tartum alkano vilko seilė pavėjui, mažylis, jau buvusius posmus ta pradžia vėl ir vėl kartodamas, nepastebimai, lyg be niekur nieko, puikiausiai įsimena ligi tol nežinotus žodžius.
Nuobodu ar ilgu jam nepasidaro, nes tokioms dainoms gaida apdairiai parenkama smagi, žvalinanti ir nežabota linksmybe kibirkščiuojanti, tad mažylis kartu su savo mokytoju ar draugais dainą traukia pagaviai ir noriai – plėšia iš visų plaučių, nepavargdamas ligi pat pabaigos.
Prie tos žvalinančios gaidos ir gerą ūpą bukštinančio džiugaus plyšavimo pridėjus vis ilgėjančio priedainio kartojimus, kuriuos privalu išdainuoti vienu atsikvėpimu, išeina puikus pratimas, vaiko plaučius stiprinantis ne prasčiau, nei, pavyzdžiui, nardymas, plaukimas, bėgiojimas ar dūdos pūtimas.
„Aš turėjau gaidį“ – įstabi, reikšmi dainuška, kurioje sulig kiekvienu posmu vaikas tarytum pats stiebiasi, auga: išdainuodamas vis kitą savo norą, jis sakytum tampa vis vyresnis, stipresnis, guvesnis, kol pagaliau įsigeidžia ne tik vis ką nors turėti, bet ir pats tapti tvirtu, tikusiu vyru.
Naujosios knygų virtinės pradžiai būtent ši daina pasirinkta dar ir todėl, kad ją smagiai traukdamas, vaikas ne tik lavina balsą, tartį, gerklas, plėtoja žodyną ir atmintį, stiprina plaučius beigi ištvermę, bet ir mokosi kurti žodžius – tam tikrus prievardžius.
Kadangi kurti juos privalu ne bet kokius, o tiksliai atitinkančius aldo gyvūno būdą ar kokias nors savybes, mažasis dainininkas sykiu mokosi ir tas savybes įžvelgti – vadinas, ugdo pastabumą ir gebėjimą pastebėtus dalykus sumaniai įvardinti: koks vardas tiktų, jei padaras girksi, mekena ar baubia, jei yra judrus, gudrus ar kudlotas, jei šiurpsta vėjyje, yra mažas, pūkuotas ir cypsi arba eidamas krypuoja ar lepetoja.
Imlioje vaiko galvelėje lyg netyčia, lyg pati savaime įsitvirtina nuovoka, kam kokį šaukinį parinkti. O toji nuovoka, kaip ir akies, ausies ar liežuvio miklumas, jam labai pravers ateityje, susidūrus su nežinomais, neįvardintais dalykais arba kai reiks akimoju dėl ko nors susigaudyti. Be to, lipdydamas vardus iš garsažodžių, vaikas lavina klausą, mokosi atidžiau įsijausti į aplinkos bei kalbos garsus ir juos pamėgdžioti arba jiems tikusiai, šmaikščiai atitarti.
Visas tas nuostabias naudas drauge sudėjus ir kilo mintis vėl atgaivinti, o atgaivinus – mieliems tėveliams, seneliams, mokytojams ir auklėtojams pateikti, priminti jau seniai mūsų protėvių sukurtą tobulą būdą mokyti vaikus. Mokyti dainuojant, dūkstant ir žaidžiant. Mokyti lengvai, grakščiai ir žaismingai, nejučia ir nepastebimai, be jokios prievolės ar įtampos, kuri paprastai tvyro mokyklose.
Juolab kad visos tos atpentinės ir atpakalainės, tos žavingos pridėčinės kartoklės, naudingos ir taisant tarties bei kalbėsenos trūkumus ar mokant mažylius skaityti. Juk retas kuris pagalvoja, jog daug sunkiau pradėti skaityti tiems, kurių žodynas skurdus. Kad ir sudėję raidę prie raidės, kad ir sumūriję skiemenį, jie vargiai iš tų raidžių ar skiemenų beatgamina sąvoką, nes jos paprasčiausiai neatpažįsta! Ėgi skiemenuodamas atatupstų dainuškoje nuolat kartojamus žodžius, vardus, pavadinimus, toks silpnesnis skaitytojas ima vis sėkmingiau juos įsiminti, o įsiminęs – vis sparčiau atpažinti, kol galiausiai sklandaus skaitymo slenkstis lieka peržengtas, o užtvaras, trukdęs akimoju suvokti, kas gi slypi po slaptu raidžių užraktu, sėkmingai pralaužtas.

Taigi, mielas skaitytojau, be dalios (kol neišmoksi šios dainuškos) grįžk atgalios (vėl ir vėl jos dainuoti)!

Belieka priminti, kad ši, kaip ir kitos LIEPARO knygos, spausdinta LIETUVOJE, ją išpuošė LIETUVIŲ dailininkai, ji išguldyta tyra LIETUVIŲ kalba be svetimybių.
Dar ji skirta priminti, kad svarbiausia šiam pasauly buvo, yra ir visada bus JIS, JI bei jų mažyliai.

Savo knygų kupetoj sėdėdama ir visiems kaip statiems SKAMBAUS PASIDAINAVIMO beigi SKLANDAUS PASISKAITYMO linkėdama – visokių railų ryliūtė Liudmila Petkevičiūtė