Geltonumo išdaigos po lietuvių kalbos pievas laigo (L. Petkevičiūtė „Geltona poringė“)

Pavadinimas: Geltona poringė

Autorius (- ė): Liuda Petkevičiūtė

Iliustruotojas (- a): Laimutė Varkalaitė

Leidykla: Lieparas

Metai: 2019

Puslapių skaičius: 160

Serija: Saulės spalvų poringės

Dalis: I

Esu įsitikinusi, kad kalba, raštas ir knygos yra vieni didžiausių žmonijos stebuklų. Ir žmonės, kurie knygas kuria, man yra tikri stebukladariai. Tad nenuostabu, jog spirgu pasidalinti įspūdžiu ne tik apie knygą, bet ir tas, kurios šią geltonų stebuklų poringę nešiojo, supo, kol paleido savarankiško gyvenimo gyventi.

Iliustratorė Laimute Varkalaitė mane užkalbino knygų mugėje. Pamačius jos darbus tarsi žaibu iš giedro dangaus blykstelėjo, galvon trinktelėjo ir likau amžiams įsimylėjusi dailininkės kūrybą. Dabar ištikimai seku jos paskyrą Fb, visur patiktukus dėlioju – ir nieko čia nepadarysi, dėl visko akla meilė kalta. Tarp Laimutės iliustruotų knygų vaikams tuo metu buvo tik „Raudona poringė“. Labai parūpo man ją pavartyti. O tada antrą kartą žaibas iš giedro dangaus širdin trenkė. Tokio kalbos vingrumo, žodingumo, gyvumo ir pagavumo vienoje vietoje seniai neteko matyti. Tad ir Liudos Petkevičiūtės paskyrą ėmiau sekti.

Bet juk apie knygą rašyti turėčiau, ar ne? „Raudoną poringę“ atradau visai neseniai, tad ir geltonųjų sesių dvynių (o taip, yra net dvi „Geltonos poringės“ dalys) laukiau šiek tiek trumpiau, nei kiti, – tik kelis mėnesius. Pasisekė, ne kitaip. Dailininkė jas penkerius metus piešė, o kiek laiko autorė rinko ir tvarkė medžiagą net sunku įsivaizduoti. Nors kalbėti apie „Geltonos poringės“ dalis atskirai – nei šis, nei tas, bet ir kartu jas aptarti sunkiai išeina. Tad šįkart plačiau apie pirmąją dalį.

Turtinga ji ir iliustracijom, ir kalba, ir turiniu. O kartu sudėtinga kaip devyni pragarai. Toks pirmapradis gaivalingas chaosas, kurį bandant perprasti vis neviltin puldavau. Ilgokai dėl to bubenau, kol galiausiai ėmiau mėgautis po lašelį, po atvartą, po istoriją. Tad ir skaityti ją rekomenduoju labai lėtai, kiekvieną žodį išragauti, kiekvienu piešiniu pasidžiaugti.

Jau raudonoje poringėje visko buvo daug, o geltonoje – dar daugiau. Čia ir vingriai papasakotos legendos, padavimai, pasakos apie saulabrolius dvynius Ašvinus, apie Laumę Perkuvienę ir stebuklingą volungėlės dūdelę, apie gintarinius Jūratės rūmus, apie pralietas Saulės ašaras, čia ir paporinimai apie geltoną upę, kuri net jūros vandenis nudažo geltonai, apie geltonmedžius, apie biteles ir medų, apie raibuosius gintarus, apie… Et, visko neišvardinsi. Vien surinkti žodžių žodelyčių aruodai ko verti. Ne tik apie geltoną spalvą, kuriai ši knyga skirta, bet ir visa, kas prie geltonio prisiliečia. Daug ten visko yra. Gražiai, vingriai parašyta, daug aprėpta, plačiai ir giliai apimta. Kas netingės skaityti, žiūrėti, ieškoti, tas tikrai atras ištisą stebuklų pasaulį.

Šįkart baigiu, kad neatimčiau iš jūsų atradimo džiaugsmo. Siunčiu autorėms draugišką kumštelėjimą į šoną ir pabubenimą dėl chaotiškos struktūros bei milijoną apkabinimų už meilę tam, ką darote. Antrosios dalies apžvalga jau netrukus. O aš jau laukiu kitos spalvos poringės. P. S. Laikau kumščius už mėlyną. O jūs?

 

Šaltinis: https://rasinukas.wordpress.com/2019/08/25/geltonumo-isdaigos-po-lietuviu-kalbos-pievas-laigo-l-petkeviciute-geltona-poringe/

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *